Organizacijos ir įstaigos

Veikiančios RsV agentūros

VR įmonių antrinė veikla

Neveikiančios RsV agentūros

Lietuvos RsV agentūrų reitingai

Publikacijos žiniasklaidoje

Individualūs PR konsultantai


Publikacijos žiniasklaidoje


Dvigubų standartų citadelėje 
Rolandas Paksas , Savaitraštis "Laisvas laikraštis"", 2006 11 02 
Karčiu likimo šypsniu galima pavadinti faktą, kad Valstybės saugumo departamento įkūrimo metines šiemet teko minėti itin apgailėtinų realijų fone. Tačiau istorinių datų nepakeisi. Būtent tą mėnesį, 1918 metų spalio 27 dieną, neseniai Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos kariuomenėje buvo įkurta tolima dabartinio VSD pirmtakė Slaptoji tarnyba, po kurio laiko pavadinta Žvalgybos skyriumi. Žvalgyba Nepriklausomybės kovų laukuose buvo vienas svarbiausių į šią tarnybą susitelkusių patriotų uždavinių. Kartu su valstybe brendęs Valstybės saugumo departamentas 1940-aisiais neatsitiktinai tapo kone pagrindiniu okupantų taikiniu. Kokie žygiai ženklina mūsų dienų Valstybės saugumo departamentą? Nenorėčiau įžeisti dorai savo pareigas atliekančių VSD pareigūnų, kurių, neabejoju, departamente – didžioji dauguma, tačiau pats gyvenimas kelia natūralų klausimą, kokiuose frontuose reiškiasi pastarojo laikotarpio Valstybės saugumo departamento vadovai? Negalima nepritarti konservatorių ryžtui pagaliau stabdyti VSD griovimą, tačiau kartu neįmanoma nutylėti, kad būtent jų dėka šią instituciją tiek metų alino politizavimo virusas. Gal Tėvynės sąjungai buvo nežinoma, kad VSD vadovai, pasirašinėdami melagingas pažymas, departamentą seniai pavertė įrankiu nušalinti kai kam neparankius Lietuvos ūkio įmonių privatizavimo dalyvius? Nesunku pastebėti, kad dabar įvyko tik, vartojant politinį naujadarą, proveržis, o farsas buvo kuriamas metų metais. Sąmoningai pabrėžiu konservatorių vaidmenį nokinant šiandieninę situaciją. Apie kai kurias kitas partijas, kaip, pavyzdžiui, sovietų KGB dvasia auklėto A.Paulausko socialliberalus, šiame kontekste kalbėti apskritai nėra prasmės. Kas kita – Tėvynės sąjunga, visada demonstratyviai aukštai kėlusi kovos prieš KGB vėliavą. Ko verta ši kova, deja, gerai pasimatė 2003-ųjų spalį, kai konservatoriai mūru stojo prieš mano, tada ėjusio prezidento pareigas, pasirinktą kandidatą į VSD vadovus kontržvalgybininką G.Bagdoną, kuris, kaip žinoma, netrukus užims vieną aukščiausių postų Europos Sąjungos kariniame štabe. Tačiau tada konservatoriams žūtbūtinai reikėjo, kad saugumas liktų jų statinio M.Laurinkaus įpėdinio A.Pociaus rankose. “Mažeikių nafta”? Bražuolė? Savanorių maištas ir J.Abromavičiaus susprogdinimas? Taigi dabartinis konservatorių praregėjimas gerokai pavėluotas, nes jau pakirstos pasitikėjimo Valstybės saugumo departamentu šaknys, ir prireiks nežinia kiek pastangų, siekiant šią instituciją pastatyti, kaip sakoma, ant europinių bėgių. Juo labiau nesuprantama, kad dabar, kai gėdingas spektaklis apkarto ir kelia pasidygėjimą ne tik jo autorystę turintiems prisiimti konservatoriams, bet ir visai Lietuvai, atitolinti atomazgą iš paskutiniųjų stengiasi prezidentas V.Adamkus ir jam antrinantis Vyriausybės vadovas G.Kirkilas. Susitikimuose su Lietuvos žmonėmis matau, kokį nusivylimą valstybės likimui neabejingiems piliečiams kelia vis nauji A.Pociaus, kaip VSD vadovo, akibrokštai ir visiško susikompromitavimo liudijimai. Žmonės negali suprasti V.Adamkaus patarimų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui ieškoti su A.Pociumi susitarimo ir bendros kalbos. Šiuo požiūriu net lengviau suprasti Vyriausybės vadovą, kuris klausiamas, ką mano apie alkoholio įmonės “Alita” privatizavimo kriminalą, viešai menkina Aukščiausiąjį Teismą. Akivaizdu, kad G.Kirkilas neturi kito pasirinkimo, kaip žūt būt apsaugoti savo politinį krikštatėvį ir “Alitos” privatizavimo herojų A.Brazauską. Nors komunistinės nomenklatūros mohikano balsas šiandien skamba jau iš politinių užkulisių, intonacija neleidžia abejoti, kad ir “Alitos” atveju jam priimtina klasikinė formulė “Vsio zakono”. Taigi kas įvyko šį spalį? Pirmiausia Aukščiausias Teismas pripažino, kad bendrovė “Alita” privatizuota neskaidriai – didžiausią sumą pasiūlęs italas verslininkas buvo be ceremonijų nušalintas, o įmonė už nepalyginamai menkesnius pinigus atiduota jos vadovams. Praėjus vos porai savaičių po teismo nutarimo, Seimo laikinoji tyrimo komisija paskelbė išvadą, jog „Alitos“ privatizavimo sandėris padarė Lietuvai 36 mln. litų žalos. Tokiu būdu seniai žinomi faktai tarsi sulaukė teisinio ir politinio įvertinimo. Šie poslinkiai verčia dar atsigręžti į netolimą praeitį. Kai 2004-ųjų vasarį man, kaip valstybės vadovui, buvo pristatyta “Alitos” privatizavimo byla, perversmo organizatoriai bei visas jų diriguojamas choras visu balsu skandavo, kaip, girdi, prezidentas išdrįso! Įstatymų pažeidimas! Valstybės paslaptis! Tik kažkodėl niekam nerūpėjo, kas gi toje byloje buvo. Tiksliau sakant, kai kuriems įtakingiems veikėjams netgi labai rūpėjo. Tačiau ne turinys, kuris jiems mažiau ar daugiau buvo žinomas, o tai, kad viešumon neiškiltų kriminalas – liktų patikimai slypėti po valstybės paslapties skydu. “Alitos” privatizavimą nagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas, kaip ir Seimo laikinoji komisija, atsakė į šioms institucijoms iškeltus ar iškilusius klausimus. Kadangi esu gerai susipažinęs su bylos medžiaga, laikausi nuomonės, kad atskiro tyrimo vertas ir Policijos departamento vadovo V.Grigaravičiaus bei Valstybės saugumo departamento vadovybės vaidmuo šioje istorijoje. Juk dirvą aferai pureno ir spekuliatyvios arba sąmoningai sufalsifikuotas specialiųjų tarnybų pažymos. 2004 metų kovą, perduodamas „Alitos“ bylą Generalinei prokuratūrai, prašiau ištirti kai kuriuos jos aspektus, tačiau prokurorai be jokio tyrimo grąžino medžiagą saugumui. Ratas užsidarė, VSD vadovai bei kai kurie “Alitos” privatizavimą savaip tvarkę veikėjai lengviau atsiduso. Taip buvo dar sykį patvirtinta, kad teisingumas Lietuvoje – ne daugiau kaip miražas, ir žmonių, pasiryžusių dėl jo kovoti, laukia titaniškas darbas. Beje, parlamentinės partijos praėjusią savaitę pasirašė susitarimą dėl kovos prieš korupciją stiprinimo. Ar tai ne nuoga deklaracija arba viešųjų ryšių akcija, turėtų parodyti šių politinių jėgų reakcija į partijos “Tvarka ir Teisingumas” (liberalai demokratai) pirmininko pavaduotojo V.Mazuronio iškeltą sąlygą paviešinti “Alitos” privatizavimo medžiagą. Taigi platesniame pasaulyje kol kas galėtume garsintis nebent kaip valstybė, kurią galima drąsiai vadinti tikra dvigubų standartų citadele. Pavyzdžių, patvirtinančių tokią išvadą, daugiau, negu norėtųsi. Antai vienu atveju Seimo laikinoji tyrimo komisija – šventesnė už šventą karvę Kalkutos gatvėje, kitomis aplinkybėmis pats prezidentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, staiga suabejojęs komisijos įgaliojimais ar veiklos prasme. Kai reikia, net ir neteisėtai padaryti telefoninių pokalbių įrašai įgauna įstatymo galią. Kas kita, jeigu reikalas liečia prezidento globojamą Abonentą – aiškią kriminalinę potekstę turintys įrašai tampa niekiniai. Pagaliau Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ypatumai. Tarp šimtų laimingųjų, kuriuos pirmosios kadencijos metais šitokiu būdu pamalonino V.Adamkus, ypatingo dėmesio, man regis, vertas jo dekretas, pasirašytas 2003 metų vasario 24-ąją, t.y. likus dviems dienoms iki prezidento pareigų perdavimo naujai išrinktam valstybės vadovui. Pilietybės suteikimo procedūra šį kartą apskritai buvo atlikta neįtikėtinu tempu – mat pareiškėjas M.Sadekovas, dirbęs meistru V.Uspaskicho įmonėje, pareiškimą parašė vos prieš šešias dienas, vasario 18-ąją. Išsiaiškinę aplinkybes, žurnalistai šią prezidento V.Adamkaus paslaugą susiejo su jo rinkiminių skolų grąžinimu. Situacija, mano nuomone, verta ne vien anekdoto, o įdėmaus kai kurių institucijų susidomėjimo. Ar begalima labiau kvailinti tautą, kaip patikinimais, jog daugiau kaip puse milijono litų V.Adamkų sušelpė žmonės, V.Uspaskicho įmonėse uždirbdavę po kelis šimtus litų! Spalį minėjome ir tautos priimtos Konstitucijos keturioliktąsias metines. Ta proga Konstitucinio Teismo pirmininkas, prabilęs apie dvasias, vėl griebėsi šamanizmo. Bendrauti su dvasiomis E.Kūriui, žinoma, niekas negali uždrausti. Neleistina yra tik savo įžvalgas pateikti kaip konstitucinę normą, kaip pačią Konstituciją, asmeninius išvedžiojimus iškeliant aukščiau referendume pareikštos tautos valios. Kas dar įvyko spalį? Policijos vadovas V.Grigaravičius įžengė į išblizgintus apartamentus, kurių remontas mokesčių mokėtojams, ekspertų skaičiavimais, kainavo daugiau kaip milijoną litų. Apšnerkštų sostinės komisariatų pareigūnai turėtų prašytis į ekskursijas, kad pamatytų, kaip tvarkosi jų šefas. Spalis – tai ir G.Kirkilo vyriausybės veiklos šimtadienis. Ta proga V.Landsbergis pagyrė premjerą už gerą nuotaiką. Kritika ir net rūstūs abipusiai kaltinimai, kurie pilasi rinkimų kampanijų metų, dabar neaktualūs, nes ir vieniems, ir kitiems parankiau apie šį tą patylėti. Šiandien kaip niekada gerai pastebimo socialdemokratų ir konservatorių tandemo patikimumą lemia ne tik slepiami nusikaltimai prieš Lietuvos žmones, bet ir suvokimas, kad, protingai veikiant, Europos Sąjungos finansinės paramos užteks abiems pusėms. Tačiau spalis teikia ir vilties. Daug žmonių pastarąjį savaitgalį, nesulaukę Visų Šventųjų, tos skaidraus liūdesio dienos, jau aplankė savo mirusiuosius, nusilenkė tautos galiūnų atminimui, uždegė žvakelę ir ant užmiršto kapo. Apie tą laiką, prieš penkerius metus, atsisveikinome su monsinjoru K.Vasiliausku, tyliai nepastebimai mokiusiu mus būti žmonėmis: “Pažadėkime, jog padarysime viską, kad mūsų taurūs poelgiai ir kilnios, nesuinteresuotos meilės įkvėpti darbai būtų mūsų dalia”. Tik ar pakeliamas mūsų pečiams ir sąžinei toks priesakas?

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt